malda

1 maldà sf. (4) 1. SD154, R159, K toks tekstas, kalbamas ar skaitomas tikinčiųjų: Maldą melsti (giedotinai skaityti) negal: užpuolančios kalbos Šts. Ne vienas iš parlaukiečių nemokėjo maldų rinkti (melsti) Grž. Sausi pageltę lapai šnabžda maldą graudžią S.Nėr. 2. religinis kreipimasis į Dievą, šventuosius: Girto maldà, kunigo nauda, ligonio pasnykas – tai lygu J. Seni skurliai, nieko gero – galima išdalinti ant maldos Žem. Malda širdes, ne nasro, žengia ing dangų DP539. Malda pavargulių pereit debesis BPII99. Mūsų mužikų maldos nedaeina ing dangų, nes ką parduoda – vis pigu, o ką perka – vis brangu D.Pošk. Jei nedirbsiu, malda man duonos neduos BPII97. ^ Elgeta ir kunigas malda gyvena TŽV601. Tinginiui ir malda nepadeda PPr53. Šuns maldà neina į dangų Skr. Tavo darbas kaip girto malda VP46. 3. prk. šneka, kalba (ppr. įkyri, vis ta pati): Šitai vis buvo viena jo maldà Str. Užteks, susimildamas, tos maldõs! Pn. Palau, tuo[j] būs kitos mal̃dos (kiti įvykiai, faktai, kitos naujienos) KlvrŽ. 4. SD291, R prašymas: Jis ateita su maldà K. Atvažiavo pustas (paštas) nuo karaliaus su maldos gromata BsPI88.

◊ ant gãlo maldõs galų gale: Ir ant gãlo maldõs kas išejo: visą turtą kaip praleido – pats sau galą pasidarė Plt.

gýva maldà labai nuolankiai (prašyti): Prašo gýva maldà Sld. Gýva maldà meldžia, kad jam šunį parduoč Vj.

ta patì maldà vis tas pat, vis tiek: Dainuoti ar giedoti – vis ta pati malda! Žem.